Kaip dirbame
Audinys atvažiuoja ir pagulį
Audinys ateina suvyniotas, įtemptas ir truputį drėgnas nuo kelionės. Jei iškart dėsi ant lentos, pora vėliau bus kitokia, nei planavai, nes audinys dar traukiasi. Todėl ritinį išvyniojame ir paliekame pagulėti toje pačioje patalpoje, kurioje jis bus siuvamas. Tada matuojame plotį keliose vietose. Jei skirtumas per didelis, audinys keliauja atgal tiekėjui.
Paskui Rasa peržiūri jį prieš šviesą. Visada atsiranda kelios vietos su nutrūkusia gija. Jos apibraukiamos kreida, ir lekalas ant jų nededamas. Dėl to iš to paties kiekio išeina mažiau porų, nei būtų galima, o likęs gabalas keliauja į dėžę su modelio numeriu. Iš jo vėliau lopome tuos pačius džinsus, todėl lopas būna iš to paties dažymo, o ne panašus. Skirtumą matyti tik iš labai arti, ir tai neilgai. Dėžė su gabalais užima daugiau vietos nei norėtųsi, bet kito būdo lopyti gražiai nežinome.
Kirpimas ranka, po vieną sluoksnį
Gamyklose kerpa daug sluoksnių vienu metu, nes taip greičiau. Mes kerpame po vieną, nes selvedge audinio kraštas turi atsidurti tiksliai ant išorinės kelnių siūlės, o storas sluoksnių pluoštas niekada nesugula taip, kaip nupiešta. Vienos poros kirpimas užtrunka, ir su tuo susitaikėme.
Lekalai braižomi ant popieriaus ir tikrinami reguliariai, nes popierius keičiasi nuo drėgmės. Kiekvienam dydžiui yra atskiras lekalas. Ištempti mažesnį iki didesnio būtų greičiau, bet tada didesni dydžiai gaunasi su per aukštu tarpkoju, ir žmogus visą dieną galvoja, kad kažkas ne taip. Vienos poros lekalų komplektas kabo ant vinies prie lentos. Naujas dydis taip atsiranda per savaitę, o ne per pusvalandį, ir mums tai atrodo teisinga kaina. Užtat didesnis dydis sėdi taip pat kaip mažesnis, ir tai vienintelis dalykas, kurį šiuo klausimu norime pasakyti.
Vienas žmogus veda visą porą
Nuo pirmos iki paskutinės siūlės porą siuva tas pats žmogus. Konvejerio nėra. Tai lėčiau, bet kai pora grįžta su problema, mes žinome, kas ją siuvo ir kada, ir galime pažiūrėti, ar tą savaitę nebuvo nustatyta per didelė siūlo įtampa.
Apatinę siūlę siuvame senoviška mašina, grandininiu dygsniu, kaip būdavo daroma anksčiau. Ji retkarčiais genda, ir Tomas ją taiso pats, nes servisų Lietuvoje nebeliko. Furnitūra YKK, siūlai medvilniniai, kniedės varinės. Kniedes kalame ranka ir kartais nepataikome. Tada dalis keliauja į šiukšles, nes ištraukta kniedė palieka skylę, kurios gražiai užlopyti neįmanoma. Per mėnesį taip prarandame vieną, kartais dvi klešnes, ir jos guli dėžėje kaip priminimas. Kniedės mašinos neturime ir kol kas nesvarstome: greičiau būtų, bet ranka jaučiasi, kada audinys po kniede per storas.
Tikrinimas, pakavimas, remontas
Kiekviena pora tikrinama du kartus: po siuvimo ir prieš dedant į dėžutę. Žiūrime siūles prieš šviesą, tempiame juosmenį, tikriname užtrauktuką. Praleista siūlė reiškia, kad pora grįžta prie mašinos, o ne į dėžutę. Į dėžutę dedame audinio kortelę: iš kur audinys ir kaip jį skalbti.
Anksčiau ar vėliau atsiranda skylė ties tarpkoju, kur šlaunys trinasi. Atsiunčiate porą, mes lopome tuo pačiu audiniu iš to paties gabalo, kurį laikome dėžėje su modelio numeriu. Grąžiname sulopytą, nemokamai ir be termino. Kelio lopas iš pradžių atrodo ryškiau, bet ilgainiui susilygina su likusiu audiniu. Seniausia pora, kurią teko lopyti, grįžo tris kartus ir vis dar nešiojama kasdien. Jos savininkas siūlė sumokėti. Nepaėmėme, nes tada tai jau būtų paslauga, o ne mūsų darbo dalis.